Martinijonas siejamas su lotynišku žodžiu Martinianus, lietuviškai reiškiančiu „priklausantis Martinui“ arba „susijęs su Marsu“. Pažodinė reikšmė nurodo ryšį su asmenvardžiu Martinas, o per jį simboliškai siejasi su romėnų karo dievu Marsu.
Ši reikšmė nėra tiesioginis charakterio apibūdinimas. Ji veikiau remiasi senoviniu vardų suteikimo būdu, kai asmenvardis žymėdavo ryšį su gimine, globėju arba garbintu dievybės vardu. Romėnų tradicijoje Marsas reiškė karybą, valstybės apsaugą, žemdirbystę ir gyvybingumą.
Martinijonas gali būti aiškinamas kaip „Martino palikuonis“, „Martino žmogus“ arba „Martui priklausantis“. Pirmieji du aiškinimai labiau susiję su asmeniniu ryšiu, o trečiasis pabrėžia mitologinę sąsają. Krikščioniškoje kultūroje Marso atspalvis dažnai susilpnėdavo, o vardų reikšmė buvo siejama su šventųjų vardais ir jų tradicija.
Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė galėjo būti suprantama nevienodai. Antikos aplinkoje ji priminė karinę globą, vėliau galėjo reikšti kilmę iš Martino vardo. Todėl Martinijonas pirmiausia nurodo priklausomybę, sąsają ir tradicinį ryšį su senesniu vardynu.
