Martinas siejamas su lotynišku žodžiu „Martinus“, lietuviškai reiškiančiu „priklausantis Marsui“ arba „Marso globojamas“. Marsas senovės Romoje buvo karo dievas ir svarbi valstybės globėjiška dievybė.
Pažodinė reikšmė nurodo ryšį su Marsu, tačiau jos nereikėtų suprasti kaip tiesioginio karingumo apibūdinimo. Romėnų tradicijoje Marsas buvo susijęs ne tik su mūšiais. Jis globojo žemdirbystę, bendruomenės saugumą ir valstybės tvarką.
Krikščioniškoje kultūroje reikšmė įgijo kitą istorinį atspalvį. Vardas plačiai siejamas su šventuoju Martynu iš Tūro, kuris IV amžiuje tapo svarbia Europos krikščioniškosios tradicijos figūra. Dėl šio ryšio vardas imtas suvokti per religinį atsidavimą, gailestingumą ir tarnystę.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose nurodoma ir reikšmė „karingas“ arba „karžygio“. Tokie aiškinimai kyla iš ryšio su Marsu, tačiau jie yra prasminės interpretacijos. Tiesioginė etimologinė reikšmė išlieka susijusi su Marsu ir lotyniška giminystės forma. Skirtingais laikotarpiais Martinas buvo aiškinamas romėnišku, krikščionišku arba simboliniu požiūriu.
