Marina pažodžiui reiškia „jūrinė“ arba „susijusi su jūra“. Šis aiškinimas siejamas su lotynų kalbos žodžiu marinus, lietuviškai reiškiančiu jūrinį arba jūros. Moteriškoji forma perteikia ryšį su vandeniu, pakrante ir jūrine erdve.
Reikšmė nėra vien tik geografinis apibūdinimas. Simbolinėse interpretacijose jūra dažnai siejama su platumu, gelme, kaita ir paslaptimi. Viduržemio jūros kultūrose jūrinė simbolika buvo susijusi su kelionėmis, prekyba ir likimo nepastovumu. Krikščioniškoje tradicijoje vanduo dažnai reiškia apsivalymą, atsinaujinimą ir dvasinį perėjimą.
Marina kai kuriuose šaltiniuose aiškinama ir kaip jūros globą primenanti reikšmė. Vis dėlto toks aiškinimas yra simbolinis, o ne tiesioginis žodyno vertimas. Skirtingais laikotarpiais vardas galėjo būti suvokiamas kaip nuoroda į jūrinį pasaulį, pakrančių gyvenimą arba vandens stichiją.
Kultūrinėse interpretacijose jūra kartais vaizduojama kaip laisvės, kelio ir nežinomų horizontų simbolis. Kitur ji reiškia vidinę gelmę, paslėptas patirtis ir nuolatinę kaitą. Todėl vardo reikšmė gali būti suprantama tiesiogiai, simboliškai arba poetiniu būdu.
