Marcelijus reiškia „mažasis Marsas“ arba „mažasis karys“. Ši interpretacija siejama su lotynišku žodžiu „Marcellus“, kuris lietuviškai perteikiamas kaip „mažasis Marsui priklausantis“.
Senovės Romoje Marsas buvo karo dievas ir valstybės globėjas. Todėl su šiuo vardu siejama reikšmė turėjo karinį, pilietinį ir apsauginį atspalvį. Pažodinė reikšmė nėra vienareikšmė, nes „Marcellus“ galėjo reikšti mažybinę vardo „Marcus“ formą.
Krikščioniškoje tradicijoje reikšmė įgijo papildomą simbolinį sluoksnį. Karinis atspalvis buvo aiškinamas kaip dvasinė kova, ištvermė ir pasiryžimas ginti tikėjimą. Šis aiškinimas yra kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginis žodyno vertimas.
Romėniškame kontekste žodis galėjo reikšti ne tik fizinį karį. Jis simbolizavo ryšį su Marsu, kuris buvo laikomas miesto saugotoju. Vėlesniais laikotarpiais karinė reikšmė dažnai sušvelnėjo.
Marcelijus šiandien gali būti aiškinamas kaip mažumo, artumo arba pagarbaus mažybinio pavidalo žymuo. Toks aiškinimas remiasi lotynų kalbos daryba, o ne asmens savybių aprašymu.
