Lunija siejama su mėnulio šviesa, nakties dangaus ramybe ir švelniu spindesiu. Pažodinis pagrindas yra lotyniškas žodis „lūna“, lietuviškai reiškiantis „mėnulis“. Ši reikšmė nurodo dangaus kūną, matomą nakties metu.
Lunija simboliškai gali reikšti cikliškumą, kaitą ir nuolatinį sugrįžimą. Tokios interpretacijos kyla iš mėnulio fazių, kurios įvairiose kultūrose siejamos su laiko tėkme. Senovės Romos tradicijoje mėnulis buvo suvokiamas kaip dangaus tvarkos dalis. Graikų kultūroje panašūs vaizdiniai siejami su Selenės ir Artemidės simbolika.
Kai kuriuose šiuolaikiniuose vardų aiškinimuose Lunijai priskiriama nakties šviesos reikšmė. Tai labiau poetinė interpretacija, o ne atskiras istorinis žodyno apibrėžimas. Mėnulis skirtingais laikotarpiais buvo siejamas su paslaptimi, intuicija, moteriškumu ir gamtos ritmais. Šios sąsajos priklauso kultūriniam kontekstui, todėl negali būti laikomos vienintele privaloma reikšme. Galimi aiškinimai išlaiko bendrą ryšį su mėnuliu ir jo šviesa.
