Lukrecija dažniausiai aiškinama per lotynų kalbos žodį lucrum. Lietuviškai jis reiškia pelną, turtą arba materialią naudą.
Pažodinė reikšmė siejama su gerove, išteklių gausa ir sėkmingu rezultatu. Šis aiškinimas remiasi kalbine sąsaja, tačiau nėra vienintelis galimas paaiškinimas. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad reikšmė galėjo būti susijusi su senovės romėnų asmenvardžių tradicija, o ne tiesioginiu bendriniu žodžiu.
Simbolinėse interpretacijose Lukrecija siejama su klestėjimu, dosnumu ir gebėjimu kurti apčiuopiamą vertę. Romėnų kultūroje turtas buvo suprantamas ne tik kaip pinigai. Jis galėjo reikšti šeimos gerovę, žemę, reputaciją ir socialinį stabilumą.
Krikščioniškoje tradicijoje šio vardo suvokimą papildė šventųjų Lucretia gyvenimo pasakojimai. Tokiuose pasakojimuose materialinė reikšmė dažnai nustumiama į antrą planą. Daugiau dėmesio skiriama sąžinei, ištikimybei ir dvasinei vertei.
Skirtingais laikotarpiais Lukrecija galėjo būti suvokiama kaip klestėjimo, garbės arba vidinio turtingumo simbolis. Šios simbolinės reikšmės priklauso nuo kultūrinio konteksto ir nėra tiesioginis žmogaus savybių apibūdinimas.
