Liza dažniausiai aiškinama kaip trumpesnė Elžbietos forma. Pažodinė jos reikšmė siejama su hebrajų kalbos vardu אֱלִישֶׁבַע, transliteruojamu kaip Elisheva. Į lietuvių kalbą šis žodis verčiamas kaip „Dievas yra mano priesaika“ arba „mano priesaika yra Dievui“.
Ši reikšmė pirmiausia nusako ištikimybės, įsipareigojimo ir religinio pažado sampratą. Judaizmo tradicijoje hebrajiška forma priklauso senajam bibliniam vardynui. Krikščioniškoje kultūroje su ja siejama Elžbieta, minima Naujajame Testamente kaip Jono Krikštytojo motina. Todėl reikšmė įgijo platesnį biblinį ir europietišką kontekstą.
Kai kuriuose vardų šaltiniuose pateikiamas ir aiškinimas „Dievas yra pilnatvė“ arba „Dievas yra gausa“. Tokia versija remiasi kitokiu hebrajiškų šaknų aiškinimu. Vis dėlto dažniausiai pirmenybė teikiama priesaikos ir dieviško įsipareigojimo interpretacijai.
Simboliniu lygmeniu Liza gali būti siejama su pažadu, tikėjimu ir ištikimybe. Šios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, todėl jos nėra pažodiniai žmogaus apibūdinimai. Skirtingais laikotarpiais reikšmė buvo suvokiama per religinio įsipareigojimo, šeimos tradicijos ir moralinės atsakomybės prizmę.
