Liutgardos pažodinė reikšmė siejama su senosios germanų kalbos dėmenimis. Pirmasis dėmuo liud reiškia „žmonės“, „tauta“ arba „liaudis“. Antrasis dėmuo gard reiškia „tvora“, „aptvaras“, „saugoma vieta“ arba „gynyba“. Todėl Liutgarda dažniausiai aiškinama kaip „tautos sargyba“, „žmonių gynėja“ arba „liaudies globėja“.
Šis aiškinimas remiasi germanų dvikamienių vardų sandara. Tokiuose varduose pirmoji dalis dažnai nusako bendruomenę, o antroji nurodo apsaugą ar gynybą. Pažodinis vertimas nėra vienintelė pripažįstama interpretacija. Kai kuriuose šaltiniuose pirmenybė teikiama reikšmei „tautos saugotoja“, nes gard gali reikšti ne tik fizinį aptvarą, bet ir saugią ribą.
Viduramžių krikščioniškoje tradicijoje ši reikšmė įgijo dvasinį atspalvį. Apsauga buvo siejama su globa, atsakomybe ir rūpinimusi bendruomene. Šventosios Lutgardos kultūroje vardas buvo suprantamas per tikėjimo, maldos ir tarnystės prizmę. Tai jau simbolinė interpretacija, o ne tiesioginis kalbinis vertimas.
Skirtingais laikotarpiais vardo reikšmė galėjo būti suvokiama kaip socialinė, religinė arba moralinė. Germanų tradicijoje svarbi buvo giminės ir bendruomenės apsauga. Krikščioniškoje aplinkoje labiau pabrėžta dvasinė globa. Šiuolaikiniame aiškinime Liutgarda dažniausiai siejama su tautos saugojimo vaizdiniu.
