Liusjenas siejamas su lotynišku žodžiu lux, kuris lietuviškai reiškia „šviesa“. Ši reikšmė yra pagrindinis vardo semantinis aiškinimas. Lotynų kalboje šviesa galėjo reikšti dienos švytėjimą, aiškumą arba regimą spindesį.
Religinėje tradicijoje šviesa dažnai simbolizuoja dieviškąją malonę, tiesą ir dvasinį budrumą. Krikščioniškoje kultūroje ji siejama su tikėjimu, viltimi ir gėrio pergalės vaizdiniu. Šios sąsajos priklauso simbolinei interpretacijai, o ne pažodinei vardo reikšmei.
Senovės kultūrose šviesa buvo siejama su saule, gyvybe ir tvarka. Viduramžių tekstuose šviesa dažnai reiškė žinojimą, kuris priešpriešinamas nežinojimui. Prancūzų tradicijoje Liusjenas suvokiamas kaip vardas, išlaikantis klasikinę šviesos simboliką.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas su žodžiais „šviesus“ arba „tas, kuris skleidžia šviesą“. Tai artimos, tačiau ne visiškai tapačios interpretacijos. Pirmoji pabrėžia šviesumą, o antroji nurodo simbolinį poveikį aplinkai. Liusjenas todėl gali būti aiškinamas kaip šviesos, aiškumo ir dvasinio spindesio simbolis.
