Liusė reiškia „šviesa“ arba „šviesioji“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu lux, lietuviškai reiškiančiu šviesą.
Pažodinė reikšmė nurodo švytėjimą, dienos šviesą ir aiškumą. Ji nėra tiesioginis asmenybės apibūdinimas, todėl simbolinės savybės neturėtų būti laikomos faktais.
Krikščioniškoje tradicijoje šviesa dažnai simbolizuoja tikėjimą, viltį ir dvasinį aiškumą. Šis simbolis ypač ryškus pasakojimuose apie šventąją Liuciją, kurios vardas siejamas su ta pačia lotyniška šaknimi.
Skandinavijos kultūrose Liucijos dienos šventė susijusi su šviesos sugrįžimo ir bendruomeninės vilties vaizdiniais. Šis kultūrinis aiškinimas priklauso tradicijai, o ne oficialiai vardo reikšmei.
Liusė kartais aiškinama ir kaip „šviesą nešanti“ arba „šviesi“. Tokie variantai yra prasminės interpretacijos, paremtos lotyniška šaknimi, o ne atskirais žodyno vertimais.
Skirtingais laikotarpiais šviesa buvo siejama su žinojimu, tiesa, dieviškuoju vedimu ir gyvenimo pradžia. Todėl vardas dažnai suvokiamas per pozityvią simboliką, nors jo pagrindinė reikšmė lieka paprasta ir konkreti.
