Liuda dažniausiai aiškinama kaip moteriška vardo Liudas forma, siejama su dviem senosios germanų kalbos dėmenimis. Dėmuo „hlūd“ reiškia šlovę arba garsą, o „wīg“ reiškia kovą, mūšį ar karą. Todėl pažodinė reikšmė interpretuojama kaip „šlovinga kovotoja“ arba „ta, kuri kovoja dėl šlovės“.
Šis aiškinimas remiasi germanų vardų darybos tradicija. Jis nėra tiesioginis šiuolaikinio lietuvių kalbos žodžio vertimas. Skirtinguose vardynuose gali būti pateikiama ir trumpesnė reikšmė „garsioji kovotoja“.
Krikščioniškoje Europos tradicijoje tokia reikšmė siejosi su garbe, atsakomybe ir ryžtu ginti bendruomenę. Viduramžių visuomenėje kovos motyvas dažnai žymėjo ne vien karinį veiksmą. Jis galėjo reikšti ištvermę, pareigos vykdymą ir atkaklų teisingumo siekimą.
Liuda simbolinėse interpretacijose gali būti suprantama kaip garbės, drąsos ir atkaklumo ženklas. Tai kultūrinės asociacijos, o ne moksliškai nustatytos vardo reikšmės. Šiuolaikiniame vartojime senoji kario reikšmė dažniau suvokiama perkeltine prasme. Ji siejama su gebėjimu įveikti išbandymus ir išlaikyti orumą.
