Liucina pažodžiui siejama su lotynų žodžiu lux, reiškiančiu „šviesa“. Moteriška vardo forma perteikia šviesiosios arba su šviesa susijusios būtybės įvaizdį. Ši reikšmė yra kalbinis aiškinimas, o platesnės simbolinės interpretacijos priklauso kultūrai.
Senovės Romos tradicijoje Lucina buvo gimdymo globėjos epitetas. Ji buvo siejama su kūdikio atėjimu į pasaulį, todėl šviesa čia turėjo gyvenimo pradžios prasmę. Religiniame kontekste šviesa dažnai simbolizuoja apreiškimą, viltį ir dvasinį aiškumą. Šios reikšmės yra kultūriniai simboliai, o ne pažodinis vardo vertimas.
Kai kuriuose aiškinimuose Liucina siejama su lotynišku vardu Lucina, o kituose laikoma gimininga Liucijos forma. Abu aiškinimai remiasi tuo pačiu šviesos vaizdiniu. Krikščioniškoje tradicijoje šviesos motyvas įgijo moralinę ir dvasinę prasmę. Vėlesniais laikotarpiais vardas galėjo būti suvokiamas kaip tyrumo, aušros arba naujos pradžios ženklas.
Liucina reikšmė skirtingose tradicijose išlaiko ryšį su šviesa, gimimu ir viltimi. Pats žodis „šviesa“ įvairiose kultūrose dažnai vartojamas tiesiogine ir perkeltine prasme. Todėl šis vardas gali būti aiškinamas keliais lygmenimis, tačiau pagrindinė jo reikšmė lieka susijusi su šviesumu.
