Liucilija siejama su šviesos ir švytėjimo reikšme. Vardo pagrindas siejamas su lotynišku žodžiu lux, reiškiančiu „šviesa“.
Pažodinė reikšmė nurodo šviesą kaip regimą spindesį, dienos šviesą arba aiškumą. Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas ir su būdvardžiu lucidus, reiškiančiu „šviesus“, „skaidrus“ arba „spindintis“.
Liucilija simboliškai gali reikšti aiškumą, viltį ir gyvenimo pradžią. Tokios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne tiesioginei žodyno reikšmei.
Senovės Romos kultūroje šviesa buvo siejama su saugumu, dievišku palankumu ir tvarkos atkūrimu. Krikščioniškoje tradicijoje šviesa dažnai reiškia tikėjimą, tiesą ir dvasinį budrumą.
Europos vardų tradicijose šviesos reikšmė neretai įgauna moralinį atspalvį. Ji gali žymėti tyrumą, gerumą arba aiškų kelią.
Kai kuriuose vardų šaltiniuose pateikiama ir „šviesioji“ reikšmė. Šis variantas laikomas išplėstu simboliniu aiškinimu, o ne atskira pažodine reikšme.
Skirtingais laikotarpiais šviesa buvo suprantama kaip fizinis reiškinys, žinojimo ženklas arba religinė metafora. Todėl Liucilijos reikšmė gali būti suvokiama keliais kultūriniais lygmenimis.
