Liucijus reiškia „šviesus“, „švytintis“ arba „susijęs su šviesa“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu lux, reiškiančiu „šviesa“.
Pažodinė reikšmė nurodo šviesą kaip regimą reiškinį. Simbolinėje kalboje šviesa dažnai reiškia aiškumą, pažinimą, viltį ir dvasinį budrumą. Tokios sąsajos yra kultūrinės interpretacijos, o ne tiesioginės žodyno reikšmės.
Senovės Romos tradicijoje šviesa buvo siejama su dienos pradžia, gyvybingumu ir palankia pradžia. Krikščioniškoje kultūroje šviesos įvaizdis dažnai reiškia tikėjimą, tiesą ir dievišką vedimą. Liucijus šiuose kontekstuose gali būti suvokiamas kaip šviesos simbolį perteikiantis vardas.
Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiama ne pati šviesa, o gimimo aušros arba dienos pradžios įvaizdis. Todėl vardas kartais siejamas su rytmečiu, nauja pradžia ir atsirandančiu aiškumu. Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė galėjo būti suprantama tiesiogiai arba perkeltine prasme.
Vardo semantika neapibūdina konkretaus žmogaus elgesio. Ji perteikia seną šviesos vaizdinį, paplitusį religinėje, literatūrinėje ir kasdienėje kalboje.
