Liucė reiškia „šviesa“ arba „šviesioji“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu lux, lietuviškai reiškiančiu šviesą. Moteriškoji forma pabrėžia šviesos ir spindesio įvaizdį.
Pažodinė reikšmė remiasi regimos šviesos sąvoka. Ji gali reikšti dienos švytėjimą, ugnies skleidžiamą spindesį arba aiškiai matomą šviesos šaltinį. Simboliniuose aiškinimuose šviesa dažnai siejama su viltimi, pažinimu ir dvasiniu budrumu. Tokios sąsajos priklauso kultūrinėms interpretacijoms, o ne pažodiniam vardo vertimui.
Krikščioniškoje tradicijoje šviesa turi svarbią religinę reikšmę. Ji dažnai simbolizuoja tikėjimą, tiesą ir Dievo artumą. Šis vaizdinys ypač ryškus šventosios Liucijos kultūroje. Skandinavijoje jos atminimo diena siejama su šviesos sugrįžimo laukimu tamsiuoju metų laiku.
Kai kuriuose šaltiniuose Liucė aiškinama kaip trumpesnė Liucijos forma. Todėl jai priskiriama ta pati šviesos reikšmė. Istoriškai šis simbolis skirtingais laikotarpiais reiškė ir fizinį spindesį, ir dvasinį aiškumą.
