Liubartas siejamas su junginiu, reiškiančiu šviesų, garsų arba išaukštintą žmogų. Vardo aiškinimas remiasi senosios germanų kalbos žodžiais liut ir beraht. Liut reiškia žmones arba tautą, o beraht verčiamas kaip šviesus, spindintis ar garsus. Todėl pažodinė interpretacija gali būti „tautos šviesa“ arba „garsus žmogus“.
Ši reikšmė pirmiausia nusako viešą pripažinimą, garbę ir išskirtinumą. Žodis „šviesa“ įvairiose kultūrose dažnai simbolizuoja žinojimą, aiškumą ir dvasinį budrumą. Žodis „garsus“ pabrėžia ne triukšmą, o gerą vardą bei visuomenės pagarbą. Tokios sąsajos yra simbolinės, todėl jos neapibūdina konkretaus žmogaus savybių.
Liubartas gali būti aiškinamas ir kaip tautai priklausantis, jos gerovei reikšmingas asmuo. Ši versija kyla iš pirmojo junginio dėmens, susijusio su žmonėmis arba bendruomene. Kitose tradicijose tas pats dėmuo kartais verčiamas kaip „liaudis“. Dėl skirtingų kalbinių aiškinimų vartojamos kelios artimos reikšmės. Istoriniame kontekste šviesos ir garso vaizdiniai buvo siejami su valdovo garbe, autoritetu bei išskirtine padėtimi. Vardo reikšmė išlieka dviejų pagrindinių idėjų junginys: bendruomenė ir šviesa.
