Ligija siejama su senovės graikų žodžiu λιγύς, transliteruojamu kaip ligys. Į lietuvių kalbą jis verčiamas žodžiais „skardus“, „skambus“ arba „aiškus“.
Moteriškoji forma Ligyē antikinėje graikų kalboje galėjo nusakyti skambų balsą. Ši reikšmė susijusi su garsaus, toli girdimo ir malonaus skambesio įvaizdžiu. Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiamas ne vien garsumas, bet ir melodingumas.
Graikų mitologijoje Ligija vadinama viena iš sirenų. Senovės pasakojimuose sirenų balsas buvo vaizduojamas kaip nepaprastai patrauklus ir pavojingas. Todėl reikšmė įgijo papildomą kultūrinį atspalvį, siejamą su daina, kerais ir paslaptingu patrauklumu.
Vėlesnėje literatūroje šis vardas neretai buvo suvokiamas kaip muzikalumo ir išraiškingos kalbos simbolis. Tai simbolinė interpretacija, o ne patikrinta vardo savininko savybė. Ligija skirtinguose šaltiniuose gali būti aiškinama kaip „skambančio balso“ arba „skardaus skambesio“ vardas.
Pažodinė reikšmė nėra susijusi su konkrečiu daiktu ar vietovardžiu. Ji kyla iš garsą apibūdinančio graikų kalbos žodžio. Kultūrinis aiškinimas priklauso nuo šaltinio, kuriame vardas vartojamas.
