Leifas siejamas su senosios skandinavų kalbos žodžiu „leifr“, lietuviškai reiškiančiu „įpėdinis“ arba „palikuonis“. Šis žodis nurodo žmogų, perimantį šeimos tęstinumą, paveldą ar ankstesnių kartų palikimą.
Pažodinė reikšmė pabrėžia giminės linijos tęsimą. Ji gali būti suprantama ir kaip sąsaja su protėvių paliktu turtu, vardu ar tradicijomis. Tokia interpretacija remiasi kalbine reikšme, tačiau nėra tiesioginis asmens charakterio apibūdinimas.
Skandinavijos kultūroje įpėdinystė dažnai buvo susijusi su šeimos atsakomybe. Paveldėtas vaidmuo galėjo apimti žemę, laivą, amatą ar socialinę padėtį. Todėl Leifas simboliškai gali reikšti ryšį tarp praeities ir ateities.
Kai kuriuose šaltiniuose nurodomas ir platesnis aiškinimas, siejamas su palikimu arba tuo, kas išlieka po žmogaus. Šis variantas artimas senajai žodžio vartosenai, tačiau skirtinguose vardų žinynuose pateikiamas nevienodai. Reikšmė nėra religinis teiginys, nors paveldėjimo simbolika pasitaiko istoriniuose ir kultūriniuose pasakojimuose.
Leifas dažnai suvokiamas kaip vardas, kalbantis apie tęstinumą, paveldą ir kartų ryšį. Šios simbolinės sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne patikrintam žmogaus savybių nustatymo būdui.
