Laurencija siejama su laurų vainiku, garbe ir pripažinimu. Pažodinis pagrindas yra lotynų kalbos žodis laurus, reiškiantis laurą arba laurų medį.
Senovės Romoje laurų šakos simbolizavo pergalę, išmintį ir aukštą visuomeninį statusą. Jomis buvo vainikuojami karo vadai, poetai ir viešose varžybose nugalėję asmenys. Ši reikšmė kyla iš kultūrinės simbolikos, o ne iš moksliškai nustatytų asmenybės savybių.
Laurų motyvas svarbus ir graikų mitologijoje. Apolono mylimoji Dafnė, pasak mito, buvo paversta laurų medžiu. Dėl šio pasakojimo lauras tapo dievo Apolono, poezijos ir menų ženklu.
Viduramžių Europoje laurų vainikas buvo siejamas su mokslu, kūryba ir išskirtiniu pasiekimu. Literatūroje jis dažnai reiškė poetinę šlovę. Krikščioniškoje simbolikoje lauras kartais reiškė amžinybę ir tikėjimo pergalę.
Laurencija išlaiko šias tradicines reikšmes per moterišką vardo formą. Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiamas laurų medis, kituose – vainikas, garbė arba pergalė. Šie skirtumai priklauso nuo kultūrinio konteksto ir pasirinkto aiškinimo.
