Laura pažodžiui siejama su lauru, tiksliau, su lauro medžiu ir jo lapais. Lotyniškas žodis laurus lietuviškai verčiamas kaip „lauro medis“ arba „lauro šakelė“. Ši reikšmė pirmiausia žymi augalą, o simbolinės interpretacijos ją sieja su garbe, pergale ir pripažinimu.
Senovės Romoje lauro vainikas buvo skiriamas nugalėtojams, poetams ir iškiliems visuomenės veikėjams. Todėl Laura simbolinėje kalboje gali būti siejama su pasiekimų įvertinimu. Tai kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginė vardo reikšmė. Senovės graikų tradicijoje lauras buvo susijęs su Apolonu ir poetiniu įkvėpimu. Šis ryšys sustiprino augalo reikšmę mene, muzikoje ir pranašystėse.
Kai kuriose tradicijose lauro lapai reiškia apsaugą, ilgaamžiškumą ir garbingą atminimą. Viduramžių simbolikoje lauras išlaikė ryšį su mokslu bei kūryba. Kita pripažinta interpretacija vardą sieja su lotyniška lauro augalo samprata, o ne abstrakčia savybe. Laura reikšmė skirtingais laikotarpiais išliko susijusi su lauru, pergale ir pagarba.
