Laumė reiškia lietuvių mitologinę moteriškąją būtybę, siejamą su gamta, laukine erdve ir paslaptingais reiškiniais. Lietuviškas žodis „laumė“ į lietuvių kalbą neverčiamas, nes jis pats priklauso lietuvių kalbos žodynui. Artimiausias paaiškinimas būtų „mitologinė gamtos būtybė“ arba „fėjiška moteris“.
Lietuvių tautosakoje Laumė gali būti vaizduojama kaip miško, pievų, vandenų ar atokių vietų gyventoja. Skirtinguose pasakojimuose jos vaidmuo nevienodas. Ji gali padėti žmonėms, globoti vaikus, mokėti audimo darbų arba išbandyti žmogaus elgesį.
Simbolinėje plotmėje šis žodis siejamas su gamtos paslaptimi, moteriškąja galia ir ribine erdve tarp kasdienybės bei antgamtinio pasaulio. Tai kultūrinės interpretacijos, o ne patvirtinti asmenybės bruožai. Latvų tradicijoje artima būtybė vadinama lauma. Kai kuriuose pasakojimuose ji labiau globėjiška, kituose – pavojinga arba nenuspėjama.
Laumė reikšmė skirtingais laikotarpiais kito kartu su tautosakos pasakojimais. Vienuose kūriniuose ji tapo grožio ir paslapties įvaizdžiu. Kituose jos paveikslas išreiškė žmogaus pagarbą gamtai ir nežinomoms jos jėgoms.
