Konstancija reiškia „pastovi“, „tvirta“ arba „ištikima“. Šis aiškinimas siejamas su lotynišku žodžiu constans, lietuviškai reiškiančiu pastovumą.
Lotynų kalboje constans apibūdino žmogų, išlaikantį kryptį ir nekeičiantį pagrindinių nuostatų. Moteriškoji forma Constantia buvo vartojama kaip asmenvardis, pabrėžiantis tvirtą laikyseną.
Pažodinė reikšmė pirmiausia nurodo pastovumą, o ne išorinį griežtumą. Simbolinėse interpretacijose ji siejama su ištikimybe, patikimumu ir gebėjimu laikytis duoto žodžio.
Romėnų kultūroje pastovumas laikytas svarbia dorovine savybe. Jis buvo siejamas su pareiga, drausme ir atsakomybe bendruomenei.
Krikščioniškoje tradicijoje Constantia formos kartais sietos su ištikimybe tikėjimui. Tokia sąsaja atsirado dėl lotyniškos dorybių vardų vartosenos ir šventųjų kulto.
Kai kuriuose aiškinimuose vardui priskiriama ir „atkaklios“ reikšmė. Ši interpretacija išplaukia iš tos pačios lotyniškos šaknies, tačiau nėra atskiras pažodinis vertimas.
Skirtingais laikotarpiais Konstancija galėjo būti suvokiama kaip dorybinis, religinis arba šeimos tradiciją žymintis vardas. Jo reikšmės pagrindas išlieka pastovumo idėja.
