Klotilda siejama su dviem senosios germanų kalbos dėmenimis. Hlod reiškia šlovę, o hild reiškia kovą arba mūšį. Todėl pažodinė reikšmė aiškinama kaip „šlovinga kova“ arba „šlovė mūšyje“.
Ši reikšmė nėra vienintelis galimas vertimo variantas. Kai kuriuose šaltiniuose antrasis dėmuo verčiamas kaip „karingumas“, „mūšis“ arba „karo jėga“. Pirmasis dėmuo kartais perteikiamas žodžiais „garsas“, „šlovė“ ar „žinomumas“.
Klotildos reikšmė simboliškai gali būti siejama su garbe, ištverme ir ryžtingu siekiu apginti svarbias vertybes. Tokios sąsajos priklauso kultūriniam aiškinimui, todėl nėra tiesioginis žmogaus savybių apibūdinimas.
Klotilda viduramžių krikščioniškame kontekste įgijo papildomą religinę prasmę. Šventoji Klotilda buvo siejama su frankų karaliaus Chlodvigo atsivertimu į krikščionybę. Dėl šio pasakojimo reikšmė kartais interpretuojama kaip dvasinės ištvermės ir tikėjimo liudijimas.
Skirtingais laikotarpiais kovos motyvas galėjo reikšti ne tik karinį susidūrimą. Jis buvo taikomas moraliniam apsisprendimui, pareigos vykdymui ir atkakliam pasipriešinimui neteisybei.
