Kasparas dažniausiai aiškinamas kaip „lobių saugotojas“ arba „iždo sergėtojas“.
Šis aiškinimas siejamas su senovės persų žodžiu „ganzabara“, reiškiančiu iždininką ar turto saugotoją. Lietuviškas vertimas pabrėžia atsakomybę už brangų turtą, patikimumą ir rūpestingą saugojimą.
Religinėje tradicijoje Kasparas yra vienas iš trijų išminčių, pagerbusių kūdikį Jėzų. Vakarų krikščionybėje jam priskiriama aukso dovana. Šis pasakojimas suteikė reikšmei karališką, išmintingą ir dosnų atspalvį.
Kai kuriuose aiškinimuose vardas siejamas su iždininko pareigomis. Kituose šaltiniuose pabrėžiamas valdovo, lobių sergėtojo arba brangaus turto prižiūrėtojo įvaizdis. Šie aiškinimai nėra visiškai vienodi, nes vardas perėjo kelias kalbines ir kultūrines aplinkas.
Simbolinėje plotmėje Kasparas gali reikšti gebėjimą saugoti tai, kas vertinga. Tai gali būti turtas, žinios, pasitikėjimas arba šeimos tradicija. Tokia interpretacija yra kultūrinė, o ne mokslinis žmogaus savybių aprašymas.
Viduramžių mene Kasparas dažnai vaizduotas kaip vienas iš išminčių. Jo reikšmę formavo ne vien žodinis aiškinimas, bet ir krikščioniška ikonografija. Dėl šio konteksto vardas siejamas su dovana, pagarba ir išminties paieškomis.
