Kamilas siejamas su lotynišku žodžiu camillus, reiškusiu jaunuolį, tarnaujantį religinėse apeigose. Lietuviškai ši reikšmė perteikiama kaip apeigų tarnas arba jaunas religinio ritualo padėjėjas. Senovės Romoje camillus buvo specialus berniukas, padėdavęs žyniams per aukojimo ceremonijas. Mergaitė, atliekanti panašią pareigą, buvo vadinama camilla.
Ši reikšmė pirmiausia apibūdino ne charakterį, o socialinį ir religinį vaidmenį. Romėnų tradicijoje apeigų tarnas turėjo būti kilmingos šeimos vaikas. Jis dalyvaudavo valstybės ir šeimos kulto ceremonijose. Vėliau žodis įgijo asmenvardžio funkciją.
Kamilas krikščioniškoje tradicijoje dažnai siejamas su šventuoju Kamiliu de Leliu. Šis ryšys suteikė vardui religinio tarnavimo ir pagalbos ligoniams atspalvį. Tokia sąsaja yra kultūrinė interpretacija, o ne pažodinis lotyniško žodžio vertimas. Kai kuriuose šaltiniuose pateikiama ir etruskų kilmės versija. Jos tiksli reikšmė nėra patikimai nustatyta. Todėl pagrindiniu aiškinimu laikoma lotyniška camillus reikšmė. Skirtingais laikotarpiais ji buvo suvokiama kaip apeiginės tarnystės, pašaukimo ir religinio atsidavimo simbolis.
