Juvencijus siejamas su lotynišku žodžiu iuvenis, kuris lietuviškai reiškia „jaunas“. Ši reikšmė apibūdina jaunystę, ankstyvą amžių ir gyvenimo pradžios laikotarpį.
Lotynų kalboje žodis iuvenis galėjo nusakyti ne tik amžių, bet ir jaunuolį kaip socialinę grupę. Romėnų kultūroje jaunystė buvo siejama su mokymusi, veiklumu bei pasirengimu prisiimti visuomenines pareigas.
Juvencijus pažodžiui gali būti aiškinamas kaip „jaunas“, „jaunatviškas“ arba „susijęs su jaunyste“. Šie vertimai priklauso nuo pasirinkto lotyniško žodžio aiškinimo ir gramatinės formos.
Krikščioniškoje tradicijoje jaunystės simbolika kartais siejama su dvasiniu atsinaujinimu. Tai simbolinė interpretacija, o ne tiesioginė vardo žodyno reikšmė.
Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiama gyvybingumo ir naujos pradžios idėja. Tokia samprata kilo iš platesnės jaunystės simbolikos Europos kultūroje. Juvencijus todėl gali būti suvokiamas kaip vardas, primenantis jauną amžių ir atsinaujinimą.
