Juozapotas siejamas su hebrajų asmenvardžiu יוסף, perteikiamu lotyniška forma Iosephus. Hebrajiškas žodis Yosef lietuviškai verčiamas „teprideda“ arba „Dievas teprideda“.
Pažodinė reikšmė nurodo papildymą, augimą ir naują Dievo suteiktą dovaną. Šis aiškinimas kyla iš veiksmažodžio, reiškiančio pridėti, padauginti arba suteikti daugiau. Bibliniame kontekste reikšmė siejama su viltimi sulaukti palankaus pokyčio.
Žydų tradicijoje šis aiškinimas susijęs su Senojo Testamento Juozapu. Jo gimimo pasakojime vardas paaiškinamas kaip prašymas Dievui pridėti dar vieną vaiką. Krikščioniškoje tradicijoje reikšmė įgijo papildomą religinį sluoksnį dėl kelių Šventojo Rašto veikėjų.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas trumpesnis vertimas „pridėtas“ arba „didinantis“. Tai nėra visiškai atskiros reikšmės, o skirtingi to paties hebrajiško pagrindo perteikimai. Simboliniu lygmeniu Juozapotas gali reikšti gausą, tęstinumą ir maldoje išreikštą lūkestį.
Viduramžių krikščioniškoje Europoje ši reikšmė buvo suvokiama per biblinį vardų aiškinimą. Vėlesnėse kultūrose ji dažnai tapo šeimos pagausėjimo ir Dievo malonės ženklu. Šie simboliniai aiškinimai priklauso tradicijai, o ne paties žodžio pažodiniam vertimui.
