Ilma pažodžiui siejama su oru, erdve ir padange. Suomių kalbos žodis ilma lietuviškai dažniausiai verčiamas kaip oras. Priklausomai nuo konteksto, jis gali reikšti ir atmosferą, dangų arba pasaulį.
Suomių kalboje ilma vartojamas kaip bendrinis daiktavardis. Jis apibūdina nematomą aplinką, kuria kvėpuojama, arba meteorologines sąlygas. Todėl reikšmė gali būti susijusi su vėju, debesimis, giedru dangumi ir besikeičiančiu oru.
Ilma simbolinėje interpretacijoje siejama su laisve, lengvumu ir atvira erdve. Tokios sąsajos priklauso kultūriniam vaizdiniui, o ne žodyno apibrėžimui. Šiaurės kraštų tradicijose dangus ir oras dažnai suvokiami kaip gamtos jėgų raiška.
Kai kuriuose aiškinimuose Ilma siejama ne tik su oru, bet ir su dangaus erdve. Ši platesnė interpretacija remiasi senesne suomių kalbos žodžio vartosena. Vienos vienintelės reikšmės nustatyti ne visada galima, nes ją keičia kalbinis kontekstas.
