Ignas dažniausiai aiškinamas kaip „ugningas“, „degantis“ arba „ugnies žmogus“. Ši interpretacija siejama su lotynišku žodžiu ignis, lietuviškai reiškiančiu „ugnis“. Vis dėlto šis ryšys laikomas vėlesniu prasminiu aiškinimu, o ne visiškai patvirtinta pirmine etimologija.
Vardo reikšmė simboliškai siejama su šviesa, šiluma, energija ir vidiniu polėkiu. Ugnis įvairiose kultūrose reiškė gyvybę, apsivalymą, namų židinį arba dvasinį budrumą. Šios reikšmės yra kultūrinės interpretacijos, todėl jos neapibūdina konkretaus žmogaus savybių.
Krikščioniškoje tradicijoje vardas įgijo papildomą religinį atspalvį dėl kelių šventųjų, vadintų Ignacu. Dėl lotyniškos formos jis dažnai buvo aiškinamas per ugnies simboliką. Viduramžiais tokie prasminiai susiejimai padėjo vardams įgyti naujų asociacijų.
Kai kuriuose šaltiniuose Ignas suprantamas kaip lietuviška Ignaco forma. Todėl jo reikšmė kartais pateikiama ne kaip tiesioginis „ugnies“ vertimas, o kaip tradicinis simbolinis aiškinimas. Šis vardas gali būti siejamas su švytėjimu, gyvybingumu ir kaitos jėga, tačiau šios sąsajos priklauso kultūros simbolikai.
