Iglesija siejama su ispanų kalbos žodžiu iglesia, kuris lietuviškai reiškia „bažnyčia“. Šis žodis gali reikšti ir religinę bendruomenę, susibūrusią bendram tikėjimui.
Žodžio iglesia šaknys siejamos su graikų kalbos žodžiu ekklēsia, reiškusiu susirinkimą arba pašauktųjų bendruomenę. Vėliau ši sąvoka krikščioniškoje tradicijoje pradėta vartoti tikinčiųjų bendruomenei ir jų maldos vietai apibūdinti.
Religiniame kontekste bažnyčia simbolizuoja tikėjimą, bendrystę, dvasinį prieglobstį ir apeigų erdvę. Šios simbolinės reikšmės priklauso kultūrinei interpretacijai, todėl jos neapibrėžia konkretaus žmogaus savybių.
Iglesija gali būti aiškinama dviem lygmenimis. Pirmasis susijęs su pastatu, skirtu maldai ir religiniams susibūrimams. Antrasis nurodo pačią tikinčiųjų bendruomenę. Viduramžių krikščioniškoje kultūroje bažnyčia dažnai buvo suvokiama kaip bendruomenės gyvenimo centras.
Iglesija tiesiogiai perteikia bažnyčios įvaizdį, o platesnė žodžio prasmė apima ir žmonių susirinkimą. Todėl reikšmė gali būti suprantama pažodžiui arba simboliškai.
