Idilija reiškia idealizuotą, ramų ir harmoningą gyvenimą. Šis žodis siejamas su gamtos grožiu, taika bei paprastu kasdienybės džiaugsmu.
Pažodžiui reikšmė kyla iš graikų kalbos žodžio „eidýllion“, reiškiančio „mažas paveikslas“ arba „trumpas vaizdelis“. Lietuvių kalboje idilija pirmiausia reiškia poetinį kūrinį apie ramų kaimo gyvenimą. Vėliau šis žodis pradėtas vartoti platesne prasme.
Literatūroje idilija dažnai vaizduoja žmogaus ir gamtos darną. Antikinėje tradicijoje tokie vaizdai buvo susiję su piemenų gyvenimu, laukais ir tariamai nesudėtinga kasdienybe. Renesanso bei romantizmo kūriniuose ši sąvoka įgijo nostalgišką, idealizuotą atspalvį.
Europos kultūrose Idilija gali simbolizuoti vietą, laiką arba būseną, kurioje nėra įtampos. Tai simbolinė interpretacija, o ne pažodinis asmens apibūdinimas. Kai kuriuose aiškinimuose reikšmė siejama su svajonių pasauliu, tobula meile arba prarastu rojumi.
Vardo reikšmė išlaiko tiesioginį ryšį su literatūriniu terminu „idilija“. Todėl ji gali būti suvokiama kaip harmoningo pasaulio, grožio ir taikaus gyvenimo ženklas.
