Ida dažniausiai aiškinama kaip „darbšti“, „veikli“ arba „stropi“. Ši interpretacija siejama su senųjų germanų kalbų žodiniu elementu „id“, reiškusiu darbą, veiklą ar pastangas.
Pažodinė reikšmė pabrėžia veikimą, pastangas ir gebėjimą kryptingai siekti tikslo. Lietuviškai ji dažniausiai perteikiama žodžiais „darbšti“ arba „veikli“. Šis vertimas apibūdina ne žmogaus charakterį, o tradicinį vardo semantinį turinį.
Kai kuriuose šaltiniuose Ida siejama su senovės skandinavų vardu Iðunn. Skandinavų mitologijoje Iðunn buvo deivė, globojusi jaunystę palaikančius auksinius obuolius. Šis ryšys pateikiamas kaip atskira kultūrinė interpretacija, todėl jis nėra tapatinamas su germanų žodžio „id“ aiškinimu.
Vakarų Europos tradicijoje Ida reikšmė dažnai simboliškai siejama su darbštumu, atkaklumu ir produktyvia veikla. Tokios sąsajos priklauso simbolikai, o ne patikrinamiems žmogaus bruožams. Viduramžių religinėje kultūroje reikšmę papildė šventųjų Idų istorijos ir jų pamaldumo vaizdiniai.
Ida skirtinguose laikotarpiuose galėjo būti suvokiama nevienodai. Vienur svarbiausia laikyta veiklumo reikšmė, kitur išryškėjo skandinaviškas mitologinis atspalvis.
