Helena dažniausiai aiškinama kaip „šviesi“, „spindinti“ arba „švytinti“. Ši interpretacija siejama su senovės graikų žodžiu „helene“, kuris gali reikšti žiburį arba fakelą. Lietuvių kalboje reikšmė perteikiama žodžiais „šviesa“, „spindesys“ ir „švytėjimas“.
Šviesos simbolika įvairiose kultūrose siejama su aiškumu, viltimi ir dvasiniu pabudimu. Graikų tradicijoje šviesa dažnai reiškė grožį, dievišką palankumą ir išskirtinumą. Krikščioniškoje simbolikoje ji siejama su tiesa, tikėjimu ir vidiniu vedimu.
Kai kurie tyrinėtojai nurodo kitą galimą aiškinimą. Jis sieja vardą su mėnulio šviesa arba žodžiais, apibūdinančiais spindintį paviršių. Ši versija nėra vienodai pripažįstama, todėl ją reikėtų vertinti atsargiai.
Helena reikšmė skirtingais laikotarpiais įgavo ir kultūrinį grožio simbolio atspalvį. Tokį suvokimą sustiprino antikinės literatūros pasakojimai apie Heleną. Vis dėlto tai yra simbolinė interpretacija, o ne pažodinis vardo vertimas. Pagrindinė reikšmė išlieka susijusi su šviesa, spindesiu ir švytėjimu.
