Harpija yra senovės graikų žodis ἅρπυια, siejamas su veiksmažodžiu harpazō. Lietuviškai jis gali būti verčiamas kaip „griebiančioji“, „plėšikė“ arba „ta, kuri pagriebia“. Ši reikšmė remiasi staigaus pagrobimo ir neatremiamos jėgos vaizdiniu.
Graikų mitologijoje harpijos buvo sparnuotos būtybės, susijusios su vėjo gūsiais, audromis ir netikėtu grobio pagrobimu. Todėl reikšmė dažnai aiškinama kaip veržlumo, staigumo ir nevaldomos gamtos galios simbolis. Tai yra kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginis žmogaus apibūdinimas.
Vėlesnėje Europos tradicijoje žodis įgijo neigiamą atspalvį. Juo kartais vadinta plėšri, triukšminga arba nemaloni būtybė. Literatūroje ir mene reikšmė galėjo keistis pagal kūrinio kontekstą.
Harpija gali būti suprantama ir kaip mitologinis pavadinimas, ir kaip perkeltinis žodis. Skirtinguose pasakojimuose jis žymi ne vien fizinį grobimą, bet ir staigų chaoso įsiveržimą. Dėl šios priežasties reikšmė jungia tiesioginį veiksmą, mitinį vaizdinį ir simbolinę galią.
