Glebas dažniausiai aiškinamas kaip „Dievo paveldėtojas“ arba „Dievo globojamas paveldėtojas“. Ši reikšmė siejama su senovės skandinavų žodžių junginiu Guðleifr. Lietuviškai jis perteikiamas kaip dieviškos kilmės paveldas arba Dievui priklausantis įpėdinis.
Reikšmės aiškinimas remiasi dviem semantiniais dėmenimis. Pirmasis susijęs su Dievu, dievybe arba sakralumu. Antrasis reiškia paveldėtoją, palikuonį arba teisėtą perėmėją. Todėl Glebas simboliškai gali reikšti ryšį tarp dvasinio palikimo ir tęstinumo.
Religinėse interpretacijose ši reikšmė siejama su atsakomybe saugoti perduotas vertybes. Istoriniame kontekste paveldėtojas reiškė ne vien turtų perėmėją. Jis galėjo būti laikomas šeimos tradicijų, tikėjimo ir pareigų tęsėju.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas trumpesnis aiškinimas „Dievo įpėdinis“. Kituose vartojama platesnė forma „tas, kuriam Dievas suteikė palikimą“. Šie variantai nėra visiškai vienodi, tačiau priklauso tai pačiai simbolinei reikšmių grupei.
Skirtingais laikotarpiais vardas galėjo būti suvokiamas tiesiogiai arba perkeltine prasme. Tiesioginis aiškinimas pabrėžė religinį paveldą. Perkeltinis aiškinimas pabrėžė atsakomybę, tęstinumą ir ryšį su ankstesnėmis kartomis.
