Gizela siejama su senovės germanų žodžiu „gīsal“, reiškiančiu įkaitą, užstatą arba pažadą. Pažodinė reikšmė lietuviškai gali būti perteikiama žodžiais „įkaitė“, „užstatas“ arba „įžadas“.
Šis aiškinimas susijęs su senosiomis germanų visuomenėmis. Įkaitas tuomet galėjo užtikrinti susitarimo vykdymą tarp skirtingų bendruomenių. Todėl žodis turėjo ne vien prievartos, bet ir pasitikėjimo bei įsipareigojimo reikšmę.
Vėlesnėse tradicijose Gizela simboliškai aiškinama kaip pažado, ištikimybės ir patikimo ryšio ženklas. Ši simbolika yra kultūrinė interpretacija, o ne tiesioginė žodyno reikšmė. Krikščioniškame kontekste vardas siejamas su karališkosios aplinkos moterimis ir vienuolystės tradicija.
Kai kuriuose vardų šaltiniuose pateikiamas artimas aiškinimas „kilminga įkaitė“ arba „kilmingas įžadas“. Šie variantai remiasi sudėtinių germanų vardų tradicija. Vis dėlto tiksliausias bendras semantinis branduolys išlieka įkaito, užstato arba pasižadėjimo sąvoka.
Viduramžiais tokios reikšmės vardai galėjo priminti šeimos ryšius, politinius susitarimus ir garbės įsipareigojimus. Šiuolaikiniame vartojime vardas dažniau suvokiamas simboliškai, nes pirminė socialinė sąvoka nebetaikoma kasdienėje kalboje.
