Girdvyda dažniausiai aiškinama kaip sudurtinis lietuviškas vardas, siejamas su girdėjimo ir regėjimo vaizdiniais. Jo reikšmė gali būti perteikiama žodžiais „girdinti ir matanti“ arba „ta, kuri suvokia garsą ir vaizdą“. Toks aiškinimas remiasi lietuvių kalbos žodžiu „girdėti“ bei senu vardų kamienu „vyd-“, siejamu su regėjimu. Pažodinis vertimas nėra visiškai vienareikšmis, todėl šis aiškinimas laikytinas tradiciniu, o ne galutiniu žodyno apibrėžimu.
Reikšmėje susijungia dvi žmogaus patirties sritys. Girdėjimas simboliškai siejamas su dėmesingumu, išklausymu ir gebėjimu priimti žinią. Regėjimas dažnai reiškia įžvalgą, aiškų supratimą ir platesnį aplinkybių matymą. Šios sąsajos yra simbolinės interpretacijos, o ne įrodyti asmens bruožai.
Senosiose Europos tradicijose girdėjimas dažnai buvo siejamas su išminties perdavimu. Regėjimas buvo suprantamas kaip pažinimo ir tiesos atpažinimo ženklas. Lietuviškų vardų aiškinimuose tokie vaizdiniai dažnai jungiami į prasmingą palinkėjimą.
Kai kuriuose aiškinimuose Girdvyda suprantama plačiau. Ji gali reikšti žmogų, gebantį išgirsti pasaulį ir jį įžvelgti. Ši interpretacija išlaiko pagrindinę vardo semantiką, tačiau neteigia vienintelės privalomos reikšmės.
