Gema siejama su lotynų kalbos žodžiu „gemma“, reiškiančiu brangakmenį, perlą arba vertingą papuošalą. Pažodinė reikšmė nurodo gamtos darinį, vertinamą dėl grožio, retumo ir spindesio.
Senovės Romos kultūroje gemmos buvo naudojamos žiedams, antspaudams ir dekoratyviniams dirbiniams. Ant jų dažnai būdavo išraižomi portretai, dievybės arba simboliniai vaizdai. Todėl žodis įgijo ne tik materialaus daikto, bet ir meniškai apdoroto kūrinio atspalvį.
Vakarų krikščioniškoje tradicijoje brangakmenis neretai simbolizavo dvasinę vertę, tyrumą ir išliekamumą. Tokia simbolika priklauso kultūriniam aiškinimui, o ne tiesioginei vardo reikšmei. Literatūroje brangakmenio įvaizdis dar gali reikšti retą dovaną arba ypatingą grožį.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiamas siauresnis vertimas „brangakmenis“, kituose minimas platesnis aiškinimas „puošmena“ arba „perlas“. Šie variantai kyla iš skirtingo lotyniško žodžio vartojimo konteksto. Gema savo prasme remiasi daikto vertingumu, o ne žmogaus savybių apibūdinimu.
