Gaudencija reiškia džiaugsmą, linksmumą ir palankų nusiteikimą. Pažodžiui šis vardas siejamas su lotynų kalbos žodžiu „gaudere“, kuris lietuviškai reiškia „džiaugtis“.
Vardo reikšmė kyla iš džiaugsmo veiksmo, o ne iš konkretaus daikto ar reiškinio pavadinimo. Ji gali nusakyti gyvenimo džiaugsmą, vidinį pasitenkinimą arba gerą nuotaiką. Lotynų kultūroje džiaugsmas buvo siejamas su palankia lemtimi, švente ir bendruomeniniu susitelkimu.
Krikščioniškoje tradicijoje džiaugsmas dažnai suvokiamas kaip tikėjimo, vilties ir dėkingumo išraiška. Tokia interpretacija yra kultūrinė bei religinė, todėl jos nereikėtų laikyti vieninteliu pažodiniu paaiškinimu. Kai kuriuose vardų aiškinimuose Gaudencija verčiama kaip „džiugi“, „besidžiaugianti“ arba „džiaugsminga“.
Viduramžių tekstuose lotyniški žodžiai, susiję su džiaugsmu, dažnai turėjo moralinį atspalvį. Jie galėjo apibūdinti ne trumpą linksmybę, o pastovesnę dvasinę būseną. Dėl šios priežasties Gaudencija gali būti suprantama ir kaip džiaugsmo bei viltingo nusiteikimo simbolis.
