Fulgentas reiškia „švytintis“, „spindintis“ arba „žėrintis“. Ši reikšmė siejama su lotynišku žodžiu „fulgens“, verčiamu į lietuvių kalbą kaip „spindintis“.
Pažodinė reikšmė nurodo šviesą, ryškumą ir regimą žėrėjimą. Ji gali apibūdinti saulės spindesį, liepsnos blyksnį arba brangakmenio žvilgesį. Senovės kalboje toks žodis galėjo veikti kaip vaizdingas apibūdinimas.
Krikščioniškoje tradicijoje šviesa dažnai simbolizuoja dievišką tiesą, tikėjimą ir dvasinį budrumą. Šis simbolinis aiškinimas priklauso religinei kultūrai, todėl nėra pažodinis vardo vertimas.
Romėniškame pasaulyje švytėjimas siejosi su garbe, išskirtinumu ir aukštu statusu. Tai kultūrinė interpretacija, o ne atskira gramatinė vardo reikšmė.
Kai kuriuose aiškinimuose pabrėžiamas ne pats spindėjimas, o šviesos skleidimas. Dėl to Fulgentas gali būti suprantamas kaip „tas, kuris skleidžia šviesą“.
Viduramžių religinėje aplinkoje ši reikšmė įgijo moralinį atspalvį. Šviesa tada dažnai reiškė dorybę, išmintį ir tiesos pažinimą. Skirtingi laikotarpiai akcentavo regimą grožį arba dvasinį švytėjimą.
