Florijonas reiškia „žydintis“, „klestintis“ arba „pražystantis“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu florere, lietuviškai reiškiančiu „žydėti“.
Pažodinė reikšmė nurodo žydėjimą, augimą ir gyvybingą skleidimąsi. Ji gali būti suprantama tiesiogiai, kaip augalo žydėjimas, arba perkeltine prasme. Simboliniuose aiškinimuose žydėjimas siejamas su grožiu, atsinaujinimu ir gyvenimo pilnatve.
Senovės Romos kultūroje gėlės ir žydintys augalai buvo svarbūs religinėse apeigose. Jie simbolizavo vaisingumą, gamtos ciklus ir dievams skirtas aukas. Ši kultūrinė aplinka sustiprino su žydėjimu susijusių žodžių simboliką.
Krikščioniškoje tradicijoje Florijonas įgijo papildomų prasminių sąsajų. Šventojo Florijono kultūroje žydėjimo įvaizdis dažnai aiškinamas kaip dvasinis atsinaujinimas. Tai simbolinė interpretacija, o ne pažodinis vardo vertimas.
Kai kuriuose šaltiniuose nurodomas ir aiškinimas „žydintis, klestintis žmogus“. Toks variantas išplečia pirminę reikšmę, tačiau išlieka grindžiamas tuo pačiu žydėjimo vaizdiniu. Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė galėjo reikšti gamtos grožį, gyvybingumą arba dvasinę brandą.
