Felicisimas reiškia „pats laimingiausias“, „labiausiai laimingas“ arba „sėkmingiausias“. Šis aiškinimas siejamas su lotynų kalbos žodžiu felicissimus. Lietuviškai jis perteikia aukščiausio laimės laipsnio idėją.
Felicisimas dažniausiai suprantamas kaip palankaus likimo, džiaugsmo ir gyvenimo sėkmės simbolis. Romėnų kultūroje laimė galėjo reikšti ne vien gerą nuotaiką. Ji apėmė klestėjimą, palankias aplinkybes, saugumą ir dievų malonę.
Krikščioniškoje tradicijoje ši reikšmė įgijo dvasinį atspalvį. Laimė galėjo būti siejama su palaiminimu, tikėjimo viltimi ir amžinuoju gyvenimu. Tai kultūrinė interpretacija, o ne pažodinis papildomas vertimas.
Kai kuriuose aiškinimuose akcentuojama ne išorinė sėkmė, o vidinis pasitenkinimas. Toks suvokimas ypač būdingas vėlesnei Europos vardų tradicijai. Įvairiais laikotarpiais reikšmė galėjo žymėti šeimos linkėjimą vaikui gyventi džiaugsmingai ir palankiai.
Felicisimas pažodžiui nurodo aukščiausią būdvardžio laipsnį. Todėl reikšmė stipresnė už paprastą žodį „laimingas“. Ji išreiškia išskirtinį, beveik maksimalų palankumo ir laimės lygį.
