Felicijonas reiškia „laimingas“, „sėkmingas“ arba „palankiai lydimas likimo“. Ši reikšmė siejama su lotynų kalbos žodžiu felix, lietuviškai reiškiančiu laimingą, vaisingą, klestintį arba sėkmingą. Senovės romėnų kalboje felix galėjo apibūdinti žmogų, kuriam sekasi, ir žemę, duodančią gerą derlių.
Vardo reikšmė pirmiausia apibūdina palankią gyvenimo lemtį. Ji nenurodo konkretaus charakterio bruožo ar elgesio būdo. Romėnų kultūroje sėkmė dažnai buvo siejama su dievų palankumu, gausa ir visuomenine gerove. Krikščioniškoje tradicijoje laimė galėjo įgyti dvasinę prasmę. Ji buvo siejama su palaiminimu, tikėjimo džiaugsmu ir vidine ramybe.
Felicijonas gali būti aiškinamas ir kaip „laimę nešantis“. Toks aiškinimas artimas simbolinei vardų interpretacijai, tačiau nėra atskira pažodinė vertimo forma. Skirtingais laikotarpiais reikšmė galėjo būti suprantama kaip materialinė sėkmė, palankus likimas arba dvasinis džiaugsmas. Šiuolaikiniame vartojime Felicijonas išlaiko pozityvią, geros kloties ir palankios ateities nuorodą.
