Felicija reiškia „laiminga“, „sėkminga“ arba „palanki“. Ši reikšmė siejama su lotynišku žodžiu felix, lietuviškai reiškiančiu laimingas, sėkmingas arba vaisingas. Moteriškoji forma perteikia šias reikšmes moteriškąja gimine.
Senovės Romos kultūroje laimė buvo suprantama plačiau nei gera nuotaika. Ji apėmė palankų likimą, klestėjimą, gausą ir dievų malonę. Todėl Felicijos reikšmė galėjo būti susijusi su sėkmingu gyvenimo keliu.
Krikščioniškoje tradicijoje laimė dažnai aiškinama kaip palaimintas gyvenimas ir dvasinis džiaugsmas. Šis aiškinimas priklauso religinei simbolikai, o ne tiesioginiam žodžio vertimui. Romėnų religinėje aplinkoje Felicitas buvo gausos, sėkmės ir klestėjimo personifikacija.
Kai kuriuose šaltiniuose reikšmė aiškinama kaip „laimę nešanti“ arba „sėkmę lydinti“. Tai simboliniai aiškinimai, išplėsti iš pirminės lotyniško žodžio reikšmės. Felicija savo prasme sieja asmeninę laimę, palankias aplinkybes ir gyvenimo klestėjimą.
Skirtingais laikotarpiais ši reikšmė galėjo pabrėžti skirtingus dalykus. Romėnams ji dažniau reiškė sėkmę ir gausą, o krikščionims – palaimą bei dvasinį džiaugsmą.
