Fausta reiškia „laiminga“, „sėkminga“ arba „palankiai globojama likimo“. Šis aiškinimas siejamas su lotynišku žodžiu faustus, lietuviškai reiškiančiu „laimingas“, „palankus“ arba „sėkmingas“.
Pažodinė reikšmė apibūdina gerą aplinkybių raidą ir palankią įvykių eigą. Senovės Romos kalboje žodis faustus buvo vartojamas kalbant apie palankų ženklą, sėkmingą rezultatą arba dievų palankumą. Tai yra kalbinis ir kultūrinis faktas, o ne asmens likimo prognozė.
Simbolinėse interpretacijose reikšmė siejama su sėkme, palankumu ir viltinga gyvenimo kryptimi. Romėnų tradicijoje palankumas galėjo būti siejamas su viešais sprendimais, religiniais ženklais ir svarbių darbų baigtimi. Krikščioniškame kontekste panaši reikšmė kartais aiškinama kaip malonė arba palaiminimas, tačiau tai priklauso nuo konkrečios tradicijos.
Kai kuriuose šaltiniuose pateikiami keli artimi vertimai: „laiminga“, „džiugi“, „sėkminga“ ir „palanki“. Jie kyla iš to paties lotyniško semantinio lauko, todėl nėra visiškai skirtingos reikšmės. Skirtingais laikotarpiais Fausta galėjo būti suvokiama kaip gero ženklo, palankios baigties arba viltingos pradžios simbolis.
