Fajetonas siejamas su senovės graikų žodžiu Φαέθων, lietuviškai verčiamu kaip „švytintis“ arba „spindintis“.
Pažodinė reikšmė nusako ryškumą, šviesą ir regimą spindesį. Senovės graikų mitologijoje šis žodis buvo vartojamas kaip Saulės dievo Helijo epitetas. Vėliau juo vadintas Helijo sūnus, mėginęs valdyti Saulės vežimą.
Graikų tradicijoje ši reikšmė buvo susijusi su dangiška šviesa ir Saulės galia. Romėnų kultūroje mitologinis veikėjas išlaikė tą pačią vardo formą bei simbolinį ryšį su saule. Literatūroje ir mene spindėjimas dažnai interpretuojamas kaip išskirtinumas, didybė arba veržimasis į aukštį.
Šios simbolinės interpretacijos priklauso kultūriniam pasakojimų sluoksniui. Jos nėra pažodinės žodyno reikšmės. Fajetonas dažnai suvokiamas kaip šviesos, dangiško ryškumo ir aukštų siekių ženklas. Astronomijoje šis pavadinimas vėliau pritaikytas vienam įdomiam Saulės sistemos kūnui.
