Fabijonas dažniausiai siejamas su lotynų žodžiu „faba“, kuris lietuviškai reiškia „pupa“ arba „pupelė“. Todėl pažodinėje interpretacijoje vardas gali reikšti pupų augintoją, pupų augintinio palikuonį arba žmogų, susijusį su šiuo augalu.
Senovės Romos aplinkoje pupos buvo įprastas maistas ir svarbus žemės ūkio augalas. Dėl šios priežasties pupos galėjo tapti šeimos vardo arba giminės simboliu. Toks aiškinimas remiasi kalbine sąsaja, tačiau neapibūdina konkretaus žmogaus savybių.
Fabijonas kartais aiškinamas ir per romėnų giminės vardą „Fabius“. Tokiu atveju reikšmė būtų labiau susijusi su Fabijų gimine, o ne tiesioginiu augalo pavadinimu. Abu aiškinimai pripažįstami vardotyroje, nors jų kilmės interpretacijos skiriasi.
Žemdirbiškose tradicijose pupa simbolizavo derlių, gyvybingumą ir maisto tęstinumą. Romėnų religinėje kultūroje pupos turėjo ir apeiginę reikšmę, ypač mirusiųjų atminimo papročiuose. Šios simbolinės prasmės priklauso kultūriniam kontekstui, todėl jų nereikėtų laikyti tiesioginiu vardo vertimu.
Fabijono reikšmė skirtingais laikotarpiais buvo suvokiama nevienodai. Vienur svarbesnė buvo giminės nuoroda, kitur išliko ryšys su pupomis ir žemdirbyste.
