Epika reiškia epinį pasakojimą, pasakojamąją kūrybą arba platų pasakojimą apie reikšmingus įvykius. Lietuviškas žodis siejamas su senovės graikų kalbos žodžiu „epikos“, reiškiančiu epinį, pasakojamąjį arba susijusį su epu.
Ši reikšmė pirmiausia nurodo pasakojimo pobūdį, o ne konkrečią asmens savybę. Literatūroje epika apima kūrinius, kuriuose vaizduojami veikėjai, jų veiksmai, aplinka ir įvykių eiga. Epas, romanas, apysaka ir novelė priklauso skirtingoms epinės kūrybos formoms.
Senovės graikų kultūroje epinis pasakojimas buvo siejamas su herojų žygiais, dievų veikimu ir bendruomenės atmintimi. Vėlesnėse Europos tradicijose ši sąvoka įgijo platesnę kultūrinę reikšmę. Ji pradėjo apimti istorinius pasakojimus, tautos likimo vaizdavimą ir ilgalaikę atmintį.
Simboliškai Epika gali būti siejama su pasakojimo platumu, išliekamąja atmintimi ir prasmingų įvykių perteikimu. Toks aiškinimas yra kultūrinė interpretacija, o ne pažodinė žodyno reikšmė. Kai kuriuose šaltiniuose vardas aiškinamas tiesiog kaip „epas“ arba „epinis pasakojimas“.
