Engelberta pažodžiui aiškinama kaip „šviesus angelas“ arba „spindintis angelas“. Šis aiškinimas siejamas su senosios vokiečių kalbos žodžiais „Engel“ ir „beraht“. „Engel“ reiškia angelą, o „beraht“ reiškia šviesų, spindintį arba garsų.
Pažodinė reikšmė turi religinį ir simbolinį sluoksnį. Krikščioniškoje tradicijoje angelas laikomas dvasiniu pasiuntiniu, globos ženklu ir ryšio su dieviškumu simboliu. Šviesa dažnai siejama su tiesa, aiškumu, viltimi ir dvasiniu budrumu. Tokios sąsajos priklauso simbolinei interpretacijai, o ne moksliškai nustatytai vardo prasmei.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose pateikiama švelnesnė reikšmė „šviesi angelė“. Kituose labiau pabrėžiamas antrasis dėmuo, todėl vartojamas aiškinimas „garsi angelė“. Šie variantai kyla iš skirtingo senųjų žodžių vertimo ir kalbinio pritaikymo.
Viduramžių Europos kultūroje angelo įvaizdis buvo siejamas su dvasine apsauga ir tyrumu. Šviesos simbolika skirtingais laikotarpiais reiškė pažinimą, kilnumą arba dievišką malonę. Todėl Engelberta reikšmė jungia religinį vaizdinį su šviesos ir gerumo simbolika.
