Emilija reiškia „varžovė“ arba „rungtyniaujanti“. Šis aiškinimas siejamas su lotynų kalbos žodžiu aemulus, lietuviškai reiškiančiu varžovą, konkurentą arba lygiavertį varžovą. Moteriškoji reikšmės forma pabrėžia dalyvavimą varžymesi, o ne priešiškumą.
Senovės romėnų kultūroje toks žodis galėjo nusakyti žmogų, siekiantį prilygti kitam. Jis reiškė pastangas, ambiciją ir norą pasiekti aukštesnį rezultatą. Šios sąsajos priklauso kalbiniam aiškinimui, o ne patikrintam asmens apibūdinimui.
Kai kuriuose vardų aiškinimuose Emilija verčiama kaip „atkaklioji“, „stropioji“ arba „besivaržanti“. Šios formuluotės laikomos išplėstinėmis interpretacijomis. Jos perteikia aktyvų santykį su iššūkiais, tačiau nėra pažodinis lotyniško žodžio vertimas.
Įvairiose Europos tradicijose varžymasis dažnai simbolizavo garbingą pastangą, meistriškumo siekį ir savęs tobulinimą. Krikščioniškame kultūriniame kontekste vardui buvo suteikiami ir dvasinio uolumo atspalviai. Emilijos reikšmė todėl gali būti suprantama pažodžiui arba simboliškai, priklausomai nuo tradicijos.
